Pesto arba kodėl bazilikas nevykusi gėlė
Publikuota 26. Rgs, 2009, autorius - Audrius kategorija Padažai

Šal­dy­tas pesto

Taip taip, iškart pasa­kau, kad šį kartą dary­siu pesto ir iškart jį šal­dy­siu, t.y. pasi­lai­ky­siu vėles­niam lai­kui. Kodėl taip? Ogi labai paprasta, nes šal­dy­tuve dar yra ati­da­ry­tas pesto inde­lis, bet dar svar­besnė prie­žas­tis ta, kad mano darže priaugo bazi­likų, kuriuos rei­kia jau nau­doti, nes dalis pra­dėjo žydėti. Bazi­li­kai, žydi bal­tais smul­kiais žiedais.

Žie­dai kve­pia labai aromatingai…aišku bazi­liku 🙂 Taigi bazi­li­kas, kaip gėlė nie­kam tikus, nei į vazą pasi­merksi, nei kam pado­va­nosi. Užtai prie­sko­nis jis labai vykęs ir daug kur nau­do­ja­mas. Vie­nas daly­kas, kuriam rei­kia bazi­liko, tai aišku yra pesto.

Pesto (pestâ) yra senas ita­liš­kas pada­žas. liku­siame pasau­lyje jis išpo­pu­lia­rėjo paly­gi­nus nese­nai, maž­daug prieš 30–20 metų. Lie­tu­voje tur­būt visai nese­nai. Daž­niau­siai pesto valgo su maka­ro­nais (tiks­liau gal maka­ro­nus valgo su pesto padažu 🙂 ), deda ant picų, vienu žodžiu ita­liš­koje vir­tu­vėje nau­do­ja­mas pla­čiai. Tuo tarpu aš pesto, neskai­tant maka­ronų ir picų, nau­doju kep­tai kiau­lie­nos išpjo­vai, apie kurią tik­rai parašysiu.Dar, pesto daž­nai gali būti visai be bazi­likų. Taip yra dėl to, kad pesto (pestâ) — reiš­kia trinti, grūsti, todėl daž­nai galima sutikti kalendrų, pomi­dorų, bro­ko­lių ir t.t. pesto. Ši kart, pats tik­riau­sias beveik ita­liš­kas pesto.

Visi pesto yra daromi iš bazi­likų (na tas tik­ra­sis 🙂 ), kedro rie­šutų, čes­nako ir par­me­zano sūrio. Kadangi aš šal­dy­siu, tai sūrio nedė­siu, kad geriau sušaltų, beto sūrį uždėti ant patie­kalo galima bet kada 🙂

• Beveik visas bazi­likų derlius;
• 50 gramų kedro riešutų;
• čes­na­kai;
• aly­vuo­gių aliejus;
• druska;

Pir­miau­sia rei­kia paruošti bazi­li­kus, t.y. nuskinti visus lape­lius nuo kote­lių. Aišku rei­ka­lingi bus lape­liai, nes kotai yra labai gys­loti ir kieti, ir tik vel­tųsi bur­noje. Lape­lius nuplau­nam, nusausinam.

Į vir­tu­vinį kom­bainą (aišku viską galima daryti ran­ko­mis su grūs­tuve ir pei­liu. Žinoma taip būtų išlai­kyta tra­di­cija ir pesto gau­tųsi labai auten­tiš­kas, bet ar nuo to pasi­keistų sko­nis? abe­joju :)) dedam rie­šu­tus (kedro rie­šu­tai nesvei­kai bran­gūs, todėl vie­toj kedro rie­šutų taip pat tiktų ana­kar­džio, arba net žemės), čes­naką, bazi­liko lapus ir tri­name, kol vis­kas susi­trina 🙂 įpi­lam 4 šaukš­tus alie­jaus. Aš pyliau aly­vuo­gių, bet tiktų ir sau­lė­gražų. Alie­jaus  pilti galima ir dau­giau, galima tie­siog paskan­dinti pesto alie­juje, bet geriau­sia aišku išlai­kyti pusiau­svyrą: masė turi būti tiršta — nei skysta nei per kieta.

Visa koše sudedu į ledo kube­lių formą. Labai patogu šal­dyti, dar pato­giau bus po to nau­doti — išėmi, ir dedi tie­siai ant patie­kalo, uždedi tar­kuoto par­me­zano ir turime tik­riau­sia švie­žiau­sią pesto net kai lauke bus –20 🙂

Žymos: bazilikai, česnakai, česnakas, kedro riešutai, makaronai, padažas, pesto, šaldymas