Atostogos Turkijoje

Paga­liau para­šy­siu apie ato­sto­gas Tur­ki­jo­je. Kadan­gi mano blo­gas apie mais­tą, tai papa­sa­ko­siu tik apie tai, kas susi­ję su mais­tu 🙂 Žino­ma, galė­čiau papa­sa­ko­ti ir apie kit­ką, bet jūs gi mane skai­to­te, ne dėl to, kad kal­bu apie poli­ti­ką, spor­tą, žvaigž­des ar filosofiją 🙂

Pra­dė­siu pir­mą nuo vie­no pokal­bio, kuris vyko prieš 1,5 metų Atėnuo­se, per vie­ną kon­fe­ren­ci­ją. Tai­gi per vie­ną iš vaka­rie­nių vie­na­me Atėnų res­to­ra­nų taip atsi­ti­ko, kad sėdė­jau šalia tur­ko ir bul­ga­ro. Val­gy­da­mi graikiš­kus val­gius pra­dė­jom kal­bė­ti apie mais­tą, nacio­na­li­nes vir­tu­ves ir t.t. Ir ką gi, paaiš­kė­ja, kad tiek tur­kas, tiek bul­ga­ras var­di­na graikiš­kus val­gius ir sako, kad tai visai ne graikų, o jų nacio­na­li­niai patie­ka­lai 🙂 Viso­se tri­jo­se šaly­se geria rakę, kepa pitą, įda­ri­nė­ja papri­kas bei vynuo­gių lapus, gami­na mou­sa­ką ir šim­tus kitų patie­ka­lų, kurie yra bend­ri ir nacio­na­li­niai jiems visiems.

Tad Tur­ki­joj labai daug man jau pažįs­ta­mo Graikiš­ko mais­to. Regio­nai šalia, beveik toje pačio­je kli­ma­ti­nė­je juos­to­je, todėl logiš­ka, kad ir masi­tas turė­tų būti vie­no­das. Vie­nin­te­lis skir­tu­mas, kuris mato­si ten kuli­na­ri­joj, tai, kad tur­kai musul­mo­nai, o graikai — krikš­čio­nys, tai­gi didžiau­sias skir­tu­mas, tai, kad Tur­ki­joj visiš­kai nebu­vo kiau­lie­nos. Užtai dau­giau ver­šie­nos ir avie­nos. Beje, avie­na visiš­kai be jai būdin­go nema­lo­naus kva­po ir sko­nio. Taip, pat Tur­ki­jo­je mažiau bul­vi­nių patie­ka­lų. Ir tai visai nekeis­ta, nes bul­vėms rei­kia geres­nės žemės negu uolie­nos 🙂 Beje, tur­guj švie­žios bul­vės kai­na­vo 3 kar­tus bran­giau nei braškės 🙂

Mais­to tur­gus pali­ko dide­lį įspū­dį. Visiš­kai be turis­tų, įpras­tas ir tik­rų tik­riau­sias (čia net kai­nos galu­ti­nės, todėl ban­dant derė­tis tur­kai pyk­da­vo 🙂 ). Tiek įvai­rių dar­žo­vių, sūrių, rie­šu­tų vie­noj vie­toj dar nebu­vau matęs. Labai daug buvo papri­kų — įvai­riau­sių for­mų — ilgų, trum­pų, apva­lių, pail­gų, dide­lių, mažų, dar dau­giau buvo jų spal­vų — nuo mums visiems gerai pažįs­ta­mų rau­do­nų, gel­to­nų, žalių, iki juo­dų ir violetinių.

Taip pat nega­liu nepa­ra­šy­ti apie sūrius, kuriu Tur­ki­joj nepa­ly­gi­na­mai dau­giau nei Graiki­joj ir Ita­li­joj kar­tu sudė­jus 🙂 Atkreip­ki­te dėme­sį į nuo­trau­ką, kur mato­si kur lai­ko­mi sūriai.

O lai­ko­mi jie iš ožkos ar kar­vės kai­lio pasiū­tuo­se mai­šuo­se, ten jis ir bran­di­na­mas. Kiek bran­di­na­mas neži­nau, bet matyt įvai­riai, nes sūrių tokiuo­se mai­šuo­se buvo, viso­kių — ir labai kie­tų ir minkš­tes­nių, ir dar beveik bal­tų, ir jau pagel­tu­sių, ar net parau­do­na­vu­sių 🙂 Jun­gia juos visus, tai mums neįp­ras­tas kva­pas 🙂 Labai popu­lia­rūs ten avies pie­no sūriai, kurie man labai pati­ko. Buvo toks vie­nas lygiai kaip mums pažįs­ta­ma moca­re­la, bet tik sūres­nis, kiek kie­tes­nis ir iš avies pie­no. Tur­guj pir­ko­me pis­ta­ci­jų ir graikiš­kų rie­šu­tų. Lie­tu­voj tokių nebūna..

Supe­ri­nis vieš­bu­tis mai­ti­no kiau­rą parą. Per savai­tę be tur­kiš­kos vir­tu­vės patie­ka­lų buvo vidur­žie­mio jūros, ita­li­jos, azi­jos vir­tu­vių die­nos. Kal­nai dar­žo­vių ir vai­sių, galy­bė sūrių, aly­vuo­gių ir daug daug kito­kių patie­ka­lų. Tur­būt per visą mano gyve­ni­mą nebu­vo tokios ilgos per­trau­kos nuo kiau­lie­nos 🙂 Užtai, sočiai pri­si­val­giau jau­tie­nos, avie­nos, ėrie­nos, ver­šie­nos ir žino­ma žuvies. Ypa­tin­gai ska­nios tokios mažos žuvy­tės, sko­niu pri­me­nan­čios sil­kę. Apie deser­tus sun­ku net rašy­ti, nes jų buvo kal­nai, šim­tai ir laaabai skanių…pilna bur­na sei­lių 🙂 Daug kam tur­kiš­ki-graikiš­ki deser­tai gali pasi­ro­dy­ti per sal­dus, bet tik ne man 🙂 Žino­ma bachla­va ten nere­ali 🙂

Ir dar apie dar­žo­ves, ypač pomi­do­rus — jie ten tik­ri, paly­gi­nus su lietuviškais 🙂