Šaldytas pesto

Taip taip, iškart pasa­kau, kad šį kar­tą dary­siu pes­to ir iškart jį šal­dy­siu, t.y. pasi­lai­ky­siu vėles­niam lai­kui. Kodėl taip? Ogi labai papras­ta, nes šal­dy­tu­ve dar yra ati­da­ry­tas pes­to inde­lis, bet dar svar­bes­nė prie­žas­tis ta, kad mano dar­že priau­go bazi­li­kų, kuriuos rei­kia jau nau­do­ti, nes dalis pra­dė­jo žydė­ti. Bazi­li­kai, žydi bal­tais smul­kiais žiedais.

Žie­dai kve­pia labai aromatingai…aišku bazi­li­ku 🙂 Tai­gi bazi­li­kas, kaip gėlė nie­kam tikus, nei į vazą pasi­merk­si, nei kam pado­va­no­si. Užtai prie­sko­nis jis labai vykęs ir daug kur nau­do­ja­mas. Vie­nas daly­kas, kuriam rei­kia bazi­li­ko, tai aiš­ku yra pesto.

Pes­to (pes­tâ) yra senas ita­liš­kas pada­žas. liku­sia­me pasau­ly­je jis išpo­pu­lia­rė­jo paly­gi­nus nese­nai, maž­daug prieš 30–20 metų. Lie­tu­vo­je tur­būt visai nese­nai. Daž­niau­siai pes­to val­go su maka­ro­nais (tiks­liau gal maka­ro­nus val­go su pes­to pada­žu 🙂 ), deda ant picų, vie­nu žodžiu ita­liš­ko­je vir­tu­vė­je nau­do­ja­mas pla­čiai. Tuo tar­pu aš pes­to, neskai­tant maka­ro­nų ir picų, nau­do­ju kep­tai kiau­lie­nos išpjo­vai, apie kurią tik­rai parašysiu.Dar, pes­to daž­nai gali būti visai be bazi­li­kų. Taip yra dėl to, kad pes­to (pes­tâ) — reiš­kia trin­ti, grūs­ti, todėl daž­nai gali­ma sutik­ti kalend­rų, pomi­do­rų, bro­ko­lių ir t.t. pes­to. Ši kart, pats tik­riau­sias beveik ita­liš­kas pesto.

Visi pes­to yra daro­mi iš bazi­li­kų (na tas tik­ra­sis 🙂 ), kedro rie­šu­tų, čes­na­ko ir par­me­za­no sūrio. Kadan­gi aš šal­dy­siu, tai sūrio nedė­siu, kad geriau sušal­tų, beto sūrį uždė­ti ant patie­ka­lo gali­ma bet kada 🙂

• Beveik visas bazi­li­kų derlius;
• 50 gra­mų kedro riešutų;
• čes­na­kai;
• aly­vuo­gių aliejus;
• drus­ka;

Pir­miau­sia rei­kia paruoš­ti bazi­li­kus, t.y. nuskin­ti visus lape­lius nuo kote­lių. Aiš­ku rei­ka­lin­gi bus lape­liai, nes kotai yra labai gys­lo­ti ir kie­ti, ir tik vel­tų­si bur­no­je. Lape­lius nuplau­nam, nusausinam.

Į vir­tu­vi­nį kom­bai­ną (aiš­ku vis­ką gali­ma dary­ti ran­ko­mis su grūs­tu­ve ir pei­liu. Žino­ma taip būtų išlai­ky­ta tra­di­ci­ja ir pes­to gau­tų­si labai auten­tiš­kas, bet ar nuo to pasi­keis­tų sko­nis? abe­jo­ju :)) dedam rie­šu­tus (kedro rie­šu­tai nesvei­kai bran­gūs, todėl vie­toj kedro rie­šu­tų taip pat tik­tų ana­kar­džio, arba net žemės), čes­na­ką, bazi­li­ko lapus ir tri­na­me, kol vis­kas susi­tri­na 🙂 įpi­lam 4 šaukš­tus alie­jaus. Aš pyliau aly­vuo­gių, bet tik­tų ir sau­lė­gra­žų. Alie­jaus  pil­ti gali­ma ir dau­giau, gali­ma tie­siog paskan­din­ti pes­to alie­ju­je, bet geriau­sia aiš­ku išlai­ky­ti pusiau­svy­rą: masė turi būti tirš­ta — nei skys­ta nei per kieta.

Visa koše sude­du į ledo kube­lių for­mą. Labai pato­gu šal­dy­ti, dar pato­giau bus po to nau­do­ti — išėmi, ir dedi tie­siai ant patie­ka­lo, užde­di tar­kuo­to par­me­za­no ir turi­me tik­riau­sia švie­žiau­sią pes­to net kai lau­ke bus ‑20 🙂