Svečiuose pas Stumbrą

Kelio­nė į Kau­ną, bet ne į zoolo­gi­jos sodą, o į seniau­sią ir didžiau­sią alko­ho­li­nių gėri­mų gamyk­lą. Skai­ty­ki­te toliau, jei esa­te sulau­kę bent 18 metų. Beto, nepa­mirš­ki­te, kad var­to­da­mi alko­ho­lį rizi­kuo­ja­te savo svei­ka­ta, šei­mos, bei visuo­me­nės gero­ve. Šiuo straips­niu aš visiš­kai neno­riu ska­tin­ti, rekla­muo­ti ar gir­ti jokių alko­ho­li­nių gėri­mų, paga­min­tų tiek čia, “Stumb­re”, tiek kaž­kur kitur. Kadan­gi ši eks­kur­si­ja man pati­ko, tai tikiuos, kad skai­ty­da­mi suži­no­si­te nau­jų dalykų.

Tai­gi, aš pats stip­riuo­sius gėri­mus var­to­ju retai, mažais kie­kiais, ir dar daž­nai pas­ka­ti­nu kitus var­to­ti su sai­ku. Beto, labai viliuo­si, kad alko­ho­li­nių gėri­mų gėri­mo kul­tū­ra ateis į Lie­tu­vą ir žmo­nės pra­dės ger­ti sai­kin­giau. Neži­nau, ar visi stip­rių­jų gėri­mų gamin­to­jai suin­te­re­suo­ti, kad jų gėri­mus imtų var­to­ti atsa­kin­giau ir kul­tū­rin­giau (mažiau, bet geres­nius ir bran­ges­nius), bet, kiek man pasi­ro­dė, „Stumb­rui“ tai kaž­kiek rūpi (arba tie­siog aš tuo patikėjau).

Tai apie vis­ką nuo pra­džių. „Stumb­ras“ blo­ge­riams suor­ga­ni­za­vo eks­kur­si­ją į savo gamyk­lą Kau­ne. Tuo pačiu aiš­ku, norė­jo pri­sta­ty­ti ir savo nau­ją „Devy­ne­rių“ deg­ti­nę, bet apie ją vėliau. Taip pat su mumis vyko ir etno­lo­gas pro­fe­so­rius Liber­tas Klim­ka, kuris man, kaip dide­liam isto­ri­jos ir Lie­tu­vos mylė­to­jui patin­ka. Pro­fe­so­rius papa­sa­ko­jo, kaip ir kodėl seno­vė­je daž­niau­siai buvo nau­do­ja­mi skai­čius 3 ir 9.

Pir­miau­sia noriu labai pagir­ti „Stumb­ro“ muzie­jų. Jei kas būsi­te Kau­ne, tik­rai užsu­ki­te. Bet kokia įmo­nė, kuri skel­bia­si, apie tai, kokios svar­bios yra tra­di­ci­jos ir pavel­das, turė­tų turė­ti ana­lo­giš­ką muzie­jų (ne žodžiais, o dar­bais… :)). Kas man buvo įdo­mu, kad deg­ti­nė buvo išras­ta tik 16a., o aš gal­vo­jau, kad daug ankš­čiau. O tai pada­rė arba len­kai arba rusai arba lietuviai.

Dar vie­nas įdo­mus momen­tas, kad deg­ti­nę „Lithu­anian“ „Stumb­ras“ pra­dė­jo gamin­ti dar soviet­me­čiu, ir ji buvo skir­ta tik eks­por­tui (aiš­ku, nes išgė­rus jos lie­tu­viui, buvo gali­ma nety­čia suža­din­ti pat­rio­ti­nius jaus­mus, kurių tuo­me­ti­nė val­džia visai nenorėjo).

Gamyba

Visa­da turė­jau klau­si­mą, kuo ski­rai­si pigi deg­ti­nė nuo bran­gios, nes sude­da­mo­sios dalys yra tos pačios: van­duo ir spi­ri­tas. Atsa­ky­mą suži­no­jau Kau­ne. Pir­miau­sia ski­ria­si spi­ri­tas, kurio yra trys kla­sės: aukš­čiau­sia, ekst­ra ir liuks. Liuks spi­ri­tas yra geriau­sios koky­bės, bet Liuks spi­ri­tas iš vie­nos gamyk­los nėra toly­gu tos pačios kla­sės spi­ri­tui iš kitos. Tad čia atsi­ran­da pir­mas niu­an­sas. Ant­ras – van­duo. Bet šiais lai­kais tikė­ti­na, kad didžiu­ma gamyk­lų nau­do­ja visaip išfil­t­ruo­tus ir išplau­tus van­de­nis. Ir paga­liau tre­čias – tai kas vyks­ta, kai sumai­šo­mas spi­ri­tas su van­de­niu. Čia pra­si­de­da jau che­mi­ja. Pasi­ro­do, kai sumai­šai skaid­rų spi­ri­tą su dar skaid­res­niu van­de­niu, gau­ni balz­ga­ną skys­tį, kurio šiaip dau­ge­lis net neger­tų 🙂 O tada jau pra­si­de­da svar­biau­sias dar­bas – fil­t­ra­ci­ja. Iš pra­džių fil­t­ruo­ja per ang­lies ir kvar­ci­nio smė­lio fil­t­rus. Fil­t­rai tai tokios 4m aukš­čio ir 80 cm plo­čio kolo­nos pri­pil­dy­tos ang­lies arba smė­lio, ir per tą masę eina van­dens ir spi­ri­to miši­nys (dar ne deg­ti­nė). Po to miši­nys keliau­ja per sida­bro, dar vėliau auk­so, ir dar pla­ti­nos fil­t­rus. Ir tai, kas jau išbė­ga iš pas­ku­ti­nio filt­ro – yra degtinė.

Trejos devynerios

Tai seno­vi­nis lie­tu­vių žole­lių gėri­mas. Gėri­mui nau­do­ja­mos 27 žolės – surink­tos iš tri­jų skir­tin­gų vie­tų, tad gau­na­si po 9 žole­les. Kaip papa­sa­ko­jo pro­fe­so­rius L. Klim­ka, seno­vės lie­tu­viai nau­do­da­vo daž­niau­siai skai­čius 3 ir 9. Ir tai yra kilę iš archa­jiš­ko­jo mėnu­lio kalen­do­riaus algo­rit­mo: mėnu­lio fazių žen­klais mėne­sių die­nos suskirs­ty­tos į devy­nia­die­nes savai­tes, o mėnu­lis „keliau­ja“ po devy­nias paras. Prieš­pil­nis, pil­na­tis ir del­čia dali­ja žvaigž­di­nį mėne­sį, trun­kan­tį maž­daug 27, 3 paros, į tris devy­nia­die­nes savai­tes. Ir jei dar pame­na­te lie­tu­vių liau­dies pasa­kas tai ten tų tre­je­tų ir devy­ne­tų būda­vo devy­nios galybės 🙂

Tiks­lus žole­lių ant­pi­lo recep­tas nėra atsklei­džia­mas, tačiau yra žino­ma, kad į jo sudė­tį įei­na 27 auga­li­niai ingre­dien­tai: šven­ta­gar­švių, rabar­ba­rų, gen­ci­jo­nų, vai­si­nių alpi­ni­jų šak­nys, pipi­rai, imbie­ras, muska­tų rie­šu­tai ir žie­dai, apel­si­nų, citri­nų žie­ve­lės, šal­tekš­nių, cina­mo­nų žie­vė, žvaigž­di­nių any­žių vai­siai, juod­grū­džių sėk­los, stumb­ra­žo­lė, kar­da­mo­nų vai­siai ir kt. Atrink­tas žole­les užpy­lus alko­ho­liu ir ilgai bran­di­nant, gau­na­mas gar­su­sis „Tre­jų devy­ne­rių“ ant­pi­las. Tas ant­pi­las gau­na­si 47% stip­ru­mo, bet man jis pati­ko. Ypač tik­tų, kokį šal­tą žie­mos vaka­rą. Iš to ant­pi­lo daro trauk­ti­nę „Tre­jos devy­ne­rios“. Bet, įsi­vaiz­duo­kit, to ant­pi­lo į trauk­ti­nę įei­na tik 2% 🙂

Tą patį kar­tų­jį žole­lių ant­pi­lą dar dis­ti­liuo­ja. Dis­ti­lia­tą mai­šo su deg­ti­ne ir gau­na žole­lių deg­ti­nę „Devy­ne­rios“, dėl, kurios mes ir važia­vo­me į Kau­ną. Degus­ta­ci­nė jos tau­re­lė manęs nenu­pur­tė, kaip kad daž­nai būna ragau­jant deg­ti­nę 🙂 (čia dar ji buvo net neat­vė­sin­ta). Jei man patik­tų deg­ti­nės, tikiu patik­tų ir šita.

Ačiū „Stumb­rui“ už eks­kur­si­ją ir dide­lis ačiū vyriau­sia­jai eks­per­tei poniai Aldo­nai už įdo­mų pasa­ko­ji­mą (beje p. Aldo­na tai nere­ali mote­ris, tik­ras „Stumb­ro“ turtas).

Lin­kiu visiems stip­rių­jų gėri­mų gamin­to­jams ska­tin­ti gėri­mo kul­tū­rą (o ne nusi­gė­ri­mo).

P.S. Jei skai­to kitų gamyk­lų atsto­vai, tai aš labai norė­čiau apsi­lan­ky­ti pie­no, duo­nos, sal­dai­nių ir kt., fabrikuose 🙂