20 statinių alus

Gal jau gir­dė­jo­te, o gal dar ne, kad Švy­tu­rys pri­sta­tė nau­ją alų “20 sta­ti­nių”. Pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį buvo šio pui­kaus alaus pri­sta­ty­mas, į kurį buvau pakvies­tas ir aš. Pri­sta­ty­mas vykęs. Gerai parink­ta vie­ta — vis­kio baras „King & Mou­se“ (mėgs­tu šią vie­tą), kaip visa­da labai ska­nūs ir pui­kiai deran­tys Dona­to Dobro­vol­skio užkan­džiai prie alaus, var­di­nės tau­rės sve­čiams. Švy­tu­rio alu­da­rė Džul­je­ta Armo­nie­nė papa­sa­ko­jo apie šio alaus atsi­ra­di­mą, o tada pra­si­dė­jo alaus raga­vi­mas. Alus pava­din­tas “20 sta­ti­nių” neat­si­tik­ti­nai. Jis buvo bran­di­na­mas dvi­de­šim­ty­je ško­tiš­ko vis­kio „Bun­na­hab­hain“ sta­ti­nių, kurio­se vis­kis buvo bran­din­tas 18 metų („Bun­na­hab­hain“ 18YO bute­lio kai­na apie 350Lt 🙂 ). Dar tru­pu­tį apie patį vis­kį (šiais metais atro­dau vis­kį! 🙂 ). Šis vis­kis yra daro­mas Islay regio­ne, tiks­liau salo­je. Visi šios salos vis­kiai pasi­žy­mi dūmo sko­niu, kitaip tariant medi­ci­nio bin­to 🙂 tuo tar­pu „Bun­na­hab­hain“ turi švel­niau­sią dūmo sko­nį. Bet apie vis­kius rei­kė­tų kitą kar­tą dau­giau parašyti.

Tai va, išvi­rė alų, o tada 3 mėne­sius bran­di­no tose sta­ti­nė­se (šio­se sta­ti­nė­se tai buvo mažiau­siai tre­čias bran­din­tas gėri­mas, nes Ško­tiš­kas vis­kis yra bran­di­na­mas jau panau­do­to­se sta­ti­nė­se). Sta­ti­nės tūris 250l, tad nesun­ku paskai­čiuo­ti, kad išvi­so šio alaus buvo išvir­ta tik 5000l. Vie­na sta­ti­nė lei­do, kitą išra­ga­vo belau­kiant galu­ti­nio rezul­ta­to, tai­gi par­da­vi­mui bus paruoš­ta tik 8000 butelių.

Na ir apie patį alų. Pir­miau­sia, ką iškart paste­bi dau­ge­lis, tai sod­rų ir pil­ną kva­pą. Lyg žemės, lyg medžio, vos jun­ta­mas vis­kio prie­sko­nis. Pats alus tirš­tas, sod­rus, labai labai tam­sus, su tam­sia ir stan­džia puta. Jun­ta­mas sal­du­mas, šoko­la­das, džio­vin­ti vai­siai. Alus stip­rus — 7,9%, bet alko­ho­lis visai nesi­jau­čia. Šio alaus daug neiš­ger­si — pusė bute­lio per mažai, vie­nas — jau per daug 🙂

Alui Švy­tu­rys nau­do­jo nau­jas airiš­kas mie­les ir ketu­rių rūšių salyk­lą. Kiek­vie­nas bute­lis papuoš­tas mini­ma­lis­ti­ne, bet man labai pati­ku­sia eti­ke­te, ant kurios atspaus­din­tas bute­lio nume­ris (nuo 1 iki 8000). Pir­mie­ji trys bute­liai — 0001, 0002, 0003 buvo par­duo­ti auk­cio­no metu per pri­sta­ty­mą. Už pir­mą bute­lį buvo paklo­ti 500 litų! Bute­lis įdė­tas į juo­dą, pra­ban­gią popie­ri­nę dėžu­tę. Tai­gi pui­ki dova­na alaus mėgėjui.

Api­bend­ri­nant, labai svei­ki­nu Švy­tu­rį nepa­bi­jo­ju­sį ir išdrį­su­sį ženg­ti šį žings­nį. Alus pavy­ko labai geras, tad tikiuos, kad jis bus ver­da­mas ir toliau, nebū­ti­nai bran­di­nant vis­kio sta­ti­nė­se. Šiuo alu­mi Švy­tu­rys panei­gė mitą, kad jis ver­dą tik pigų, kiek­vie­no sko­niui tin­kan­tį, neįdo­mų alų. Todėl ačiū Švy­tu­riui už tai, kad kelia ir sklei­džia alaus var­to­ji­mo kul­tū­rą,  kad būda­mi didžiau­si Lie­tu­vo­je neuž­mie­ga ant lau­rų, kad vis dar sten­gia­si atras­ti savo kli­en­tą ir jį nuste­bin­ti. Šiuo alu­mi jis mane tik­rai nustebino!